Tai, kaip matome pasaulį, ne visada apibūdina tai, koks jis yra iš tikrųjų. Mūsų akys turi savybę klysti ir fiksuoti objektus ne visiškai tiksliai. Tai itin išryškėja tuomet, kai omenyje turime daiktus, į kuriuos žvelgiama akies krašteliu.
Pasak neseniai atlikto tyrimo, periferiniu matymu stebimi daiktai kai kuriais atvejais tėra optinė iliuzija. Tokią prielaidą turintys mokslininkai dar kartą įsitikino, jog žmogaus smegenys, akims nematant pilno objekto, sukuria trūkstamas detales ir taip sukonstruoja apgaulingą vaizdą. Teigiama, jog smegenys yra linkusios sukurti trūkstamą konkretaus vaizdo dalį tuo atveju, kai akys patiria mažą fizinį stimulą ir negali užfiksuoti viso vaizdo.
Nustatyta, jog smegenys nėra pajėgios interpretuoti vaizdo, matomo periferiniame lauke – priešingai nei žvelgiant iš centrinio lauko. Negana to, periferinio lauko vaizdai atmintyje išskaidomi daug greičiau ir jų „galiojimo laikas“ smegenyse yra ženkliai trumpesnis. Būtent tai paaiškina priežastis, dėl kurių periferinis matymas yra siejamas su optinėmis apgaulėmis.
Tyrimą atlikę mokslininkai dirbo su dvejomis dešimtimis dalyvių, kuriems buvo pristatyti įvairių formų, spalvų, atspalvių ir ryškumo paveikslai. Po kurio laiko, dėmesį koncentruojant į modelių centrą, pakraščiai išsilieja ir formos tampa vienodos. Tai pastebėję tyrimo dalyviai turėjo paspausti kompiuterio pelę. Įdomu tai, kad nė vienas dalyvis to nepadarė – tai įrodo, jog sukūrus reikiamas aplinkybes, didžioji dalis matomo lauko tampa paprasčiausia optine iliuzija.
